Santykiai su apatišku vaikinu
Sveiki, Susidūriau su problema, su kuria niekada negalvojau, kad susidursiu.
Draugavau su vaikinu 5 metus, su juo išsiskyreme nelabai draugiškai, teko po skyrybų su juo dar bendrauti dėl kai kurių dalykų. Todėl santykių naujų nenorėjau, kol nebus psibaigus visa situacija su ex.
Po beveik metų (vis dar vyko visi nemalonūs dalykai) į mano darba atėjo naujokas, kuris beveik nuo pirmos dienos pradėjo rodyti simpatiją. Negaliu sakyti, kad manęs nedomino, bet buvau labai atsargi, nes būtent nenorėjau įtraukti jo į visą mano esančią situaciją.
Naujasis bendradarbis buvo gan awkward, nebrandus, niekada neturėjęs merginos (jam 28 tuo metu buvo), vis dar gyvenantis su tėvais, kažkiek nerdas, nelabai savarankiškas. Tačiau pajaučiau jam trauką ir sutikau nueiti su juo į "pasimatymą". Ten jis prisipažino, kad jį užkerėjau, kad jis nori pabandyti, nors visada visiems sakė, kad jo santykiai nedomina ir kad niekada neturės merginos. Kaip pats tuo metu sakė, čia jo personažas, kad žmonės negalvotų, kad jis fail'ina su merginomis ir tt.
Gavau labai daug dėmesio pertekliaus, prie bendradarbių žodeliai, prisilietimai, kurie man atrodė ne laiku ir ne vietoje. Pradėjau sakyt, kad taip negalima ir darbe turim išlikti profesionalūs.
Šiuo metu draugaujame beveik 2 metus. Mums 30, kartu kaip ir sutarėm nesituokti ir neturėti vaikų. Aš pati tvirtos nuomonės šia tema niekada nenorėjau, galvojau paliksiu viską savo antrai pusei spręsti.
Po beveik dviejų metų draugystės mūsų santykiai pradėjo eiti atgal. Jis vis daugiau laiko praleidžia su tėvais, pas juos gyvena. Aš praleidžiu savaitgalius savo bute viena. Susitinkame tik tada kai aš kažką suorganizuoju. Paskutiniu metu pykstames, nes aš bandau pasakyti kaip jaučiuosi, kad mes nebelabai esame pora. Jam kiekvienas mano jausmų išsakymas skamba kaip dramos kelimas lygioj vietoj. Klausiau ar jis nori skirtis, jis sako ne.
Klausiau kas atsitiko, jis sako kad nebejaučia liepsnos, kai tuo tarpu aš beprotiškai įsimylėjau. Klausiu kas turėtų tą liepsna įžiebt, jis sako, kad nežino. Pasakau kad man jau viskas skamba beviltiškai, man sako kad nėra taip.
Nepaisant romantiškos pusės problemų, mes sutariame gerai, daug šnekam ir diskutuojam, bet tik prieinam prie santykių temos, matau pyktį, visa kūno kalba pasikeičia.
Pradėjau analizuoti situacijas ir supratau, kad jis kažkiek visada buvo, bet kažkiek ir pradėjo darytis labai apatiškas, depresuotas žmogus. Pats minėjo, kad bijo ateities.
Galbūt kas turi kokių įžvalgų, ką man daryti. Ar tai yra pataisoma, ar viskas jau yra mirę ir aš turėčiau move on?